Nebekalkite vokiečių kalbos būdvardžių galūnių atmintinai! Viena istorija padės jums jas galutinai suprasti
Kas jums labiausiai kelia galvos skausmą, kai kalbama apie vokiečių kalbą?
Jei jūsų atsakymas yra „būdvardžių galūnės“, sveikinu, jūs tikrai nesate vieni. Tos galūnės, kurios keičiasi lyg koks košmaras, priklausomai nuo daiktavardžio giminės, skaičiaus ir linksnio, yra pati pirmoji ir didžiausia kliūtis, atgrasianti pradedančiuosius.
Mes visi tai patyrėme: sėdėjome priešais sudėtingą linksniuočių lentelę, krapštydami galvas ir kalantys atmintinai, o padarydavome klaidų vos ištarę pirmąjį sakinį.
Bet ką, jei pasakyčiau, kad vokiečių kalbos būdvardžių kaitymo iš esmės nereikia kalti atmintinai? Už viso to slypi itin protinga, o gal net elegantiška „darbo vietos taisyklė“.
Šiandien paprasta istorija padės jums galutinai suprasti šią logiką.
Darbuotojas, kuris „žiūri viršininkui į akis“
Įsivaizduokite, kad kiekviena vokiečių kalbos daiktavardžio frazė yra nedidelė komanda su aiškiu pareigų pasidalijimu.
- Artikelis (der, ein...) = Viršininkas
- Būdvardis (gut, schön...) = Darbuotojas
- Daiktavardis (Mann, Buch...) = Projektas
Šioje komandoje darbuotojo (būdvardžio) pagrindinė užduotis yra viena: užpildyti spragas ir trūkumus.
Viršininko (artikelio) pagrindinė pareiga yra aiškiai apibrėžti pagrindinę projekto (daiktavardžio) informaciją – tai yra jo „giminę“ (vyriškoji / moteriškoji / niekatroji) ir „linksnius“ (jo vaidmenį sakinyje).
O darbuotojas (būdvardis) yra itin „supratingas“: jis pirmiausia pažiūri, kiek darbo jau padarė viršininkas, ir tik tada nusprendžia, ką jam pačiam reikia daryti.
Supratus šią prielaidą, panagrinėkime tris dažniausius „darbo vietos scenarijus“.
Pirmas scenarijus: Viršininkas yra itin kompetentingas (silpnoji linksniuotė)
Kai komandoje pasirodo žymimieji artikeliai, tokie kaip der, die, das, tai prilygsta itin kompetentingo, aiškius nurodymus duodančio viršininko atėjimui.
Pažiūrėkite:
- der Mann: Viršininkas aiškiai nurodo, kad projektas yra „vyriškosios giminės, vardininkas“.
- die Frau: Viršininkas aiškiai nurodo, kad projektas yra „moteriškosios giminės, vardininkas“.
- das Buch: Viršininkas aiškiai nurodo, kad projektas yra „niekatrosios giminės, vardininkas“.
Viršininkas aiškiai pateikė visą pagrindinę informaciją. Ką gi dabar reikia daryti darbuotojui (būdvardžiui)?
Nereikia nieko daryti, jis gali tiesiog tinginiauti!
Jam tereikia simboliškai pridėti -e arba -en, nurodant „perskaityta, gauta“, ir darbas yra atliktas.
Der gut_e_ Mann liest. (Tas geras vyras skaito.)
Ich sehe den gut_en_ Mann. (Aš matau tą gerą vyrą.)
Pagrindinė taisyklė: viršininkas stiprus, aš – silpnas. Kai viršininkas pateikia visą informaciją, darbuotojas naudoja paprasčiausias galūnių kaitas. Tai ir yra vadinamoji „silpnoji linksniuotė“. Argi ne paprasta?
Antras scenarijus: Viršininkas šiandien neatėjo (stiprioji linksniuotė)
Kartais komandoje visai nėra viršininko (artikelio). Pavyzdžiui, kai kalbate apie apibendrintus dalykus:
Guter Wein ist teuer. (Geras vynas brangus.)
Ich trinke kaltes Wasser. (Aš geriu šaltą vandenį.)
Viršininko nėra, niekas neteikia informacijos apie projekto „giminę“ ir „linksnius“. Ką daryti?
Šiuo atveju darbuotojas (būdvardis) privalo žengti į priekį ir prisiimti visą atsakomybę! Jis turi ne tik apibūdinti projektą, bet ir aiškiai parodyti visą viršininko nepateiktą svarbiausią informaciją (giminę ir linksnius).
Todėl pastebėsite, kad tokioje „viršininko nebuvimo“ situacijoje darbuotojo (būdvardžio) galūnės atrodo beveik identiškai kaip tas „itin kompetentingas viršininkas“ (žymimasis artikelis)!
- der → guter Wein (vyriškosios giminės, vardininkas)
- das → kaltes Wasser (niekatrosios giminės, galininkas)
- dem → mit gutem Wein (vyriškosios giminės, naudininkas)
Pagrindinė taisyklė: viršininko nėra, aš esu viršininkas. Kai nėra artikelio, būdvardis privalo naudoti stipriausią galūnių kaitą, kad papildytų visą informaciją. Tai yra „stiprioji linksniuotė“.
Trečias scenarijus: Viršininkas yra neaiškus (mišrioji linksniuotė)
Štai ir įdomiausia situacija. Kai komandoje pasirodo nežymimieji artikeliai, tokie kaip ein, eine, tai prilygsta viršininkui, kuris kalba pusiau ir yra šiek tiek neaiškus.
Pavyzdžiui, viršininkas sako:
Ein Mann... (Vienas vyras...)
Ein Buch... (Viena knyga...)
Iškyla problema: vien tik iš „ein“ negalite 100% tiksliai pasakyti, ar tai yra vyriškosios giminės, vardininkas (der Mann), ar niekatrosios giminės, vardininkas/galininkas (das Buch). Informacija nepilna!
Šiuo metu „supratingas“ darbuotojas (būdvardis) turi „gelbėti situaciją“.
Jis tiksliai papildo informaciją tose vietose, kur viršininko informacija yra neaiški.
Ein gut_er_ Mann... (Viršininko „ein“ yra neaiškus, darbuotojas prideda -er, kad papildytų vyriškos giminės informacija)
Ein gut_es_ Buch... (Viršininko „ein“ yra neaiškus, darbuotojas prideda -es, kad papildytų niekatrosios giminės informacija)
Tačiau kitais atvejais, kai informacija yra aiški, pavyzdžiui, esant naudininkui einem Mann, viršininko „-em“ jau pateikė pakankamai informacijos, tad darbuotojas vėl gali toliau „tinginiauti“:
mit einem gut_en_ Mann... (Viršininko „einem“ yra labai aiškus, darbuotojui užtenka paprasto -en)
Pagrindinė taisyklė: ko viršininkas negali aiškiai pasakyti, aš papildau. Tai yra „mišriosios linksniuotės“ esmė – veikti tik tada, kai tai būtina, ir papildyti trūkstamą nežymimojo artikelio informacijos dalį.