Šioje šalyje, tik nemokėdamas „savosios kalbos“ išties nesupranti gyvenimo

Dažnai manome, kad pakanka gerai mokėti anglų kalbą ir nieko nebijome keliaudami po pasaulį. Juk tai tarsi pasaulinė „bendrinė kalba“ – verslas, technologijos, kelionės... atrodo, kad viskas su ja susitvarkoma.

Bet ar kada susimąstei, kokia tai būtų situacija, jei šalis savo „savąją kalbą“ – kalbą, kuri skamba visiškai nesusijusi su pagrindine, – laikytų tokia pat svarbia, o gal net svarbesne už oficialiąją kalbą?

Tai skamba neįtikėtinai, tačiau iš tiesų taip yra Pietų Amerikos šalyje Paragvajuje.

Kaip „giminės receptas“ tapo pagrindiniu valstybinio banketo patiekalu?

Įsivaizduokite: ispanų kalba yra tarsi pasaulyje populiarus „greitasis maistas“ – standartinis, efektyvus, pirmasis pasirinkimas tvarkant reikalus ir oficialius dalykus. O Paragvajuje yra ir kita kalba – gvaranių (Guaraní), kuri tarsi iš kartos į kartą perduodamas „giminės receptas“.

Šis „receptas“ iš pradžių buvo perduodamas tik namuose, tai buvo kalba, kuria artimieji ir draugai juokaudavo, dalindavosi mintimis ir išreikšdavo meilę. Ji kupina gyvenimo šilumos ir žemės dvasios.

Ilgą laiką šis „giminės receptas“ nebuvo vertinamas. Jį vartojant oficialioje aplinkoje netgi atrodydavo, kad esi „kaimiškas“ arba neturintis kultūros. Tarsi į aukštos klasės restoraną įžengtum su šlepetėmis – tai visada sulauktų keistų žvilgsnių.

Tačiau paragvajiečiai pamažu suprato, kad nors tas pasaulinis „greitasis maistas“ yra patogus, jis negali užpildyti vidinio priklausomybės jausmo. O tas unikalus „giminės receptas“ yra tai, kas iš tiesų apibrėžia „kas mes esame“. Jis talpina tautos atmintį, emocijas ir sielą.

Taigi, įvyko stebuklas.

Jie neapleido šio „recepto“, o atvirkščiai, patiekė jį ant „valstybinio banketo“ stalo. Jie įtraukė gvaranių kalbą į Konstituciją ir kartu su ispanų kalba pavertė ją oficialia kalba. Vaikai mokyklose mokosi abiejų kalbų vienu metu, vyriausybiniuose dokumentuose ir viešuosiuose ženkluose galite matyti jas abi egzistuojančias kartu.

Šiandien Paragvajuje, tikrasis "kietumas" yra ne tai, kaip laisvai kalbi ispaniškai, o tai, kad gali natūraliai įpinti kelias autentiškas gvaranių frazes į ispanų kalbą. Tarsi ruošiant standartinį patiekalą užberi žiupsnelį unikalių, iš kartos į kartą perduodamų prieskonių – skonis iškart atgyja, įgauna gyvybės ir sodrumo.

Jei supranti tik „greitojo maisto“ tipo ispanų kalbą, gali su žmonėmis kalbėti apie verslą; bet jei supranti „giminės recepto“ tipo gvaranių kalbą, tik tada gali iš tiesų su jais susidraugauti ir pasiekti jų širdis.

Koks tavo „giminės receptas“?

Paragvajaus istorija mums atskleidžia gilią tiesą: tikroji stiprybė yra ne vienos kultūros užgožimas kita, o jų harmoningas sambūvis.

Kiekvienas iš mūsų, kiekviena kultūra, turi savo „giminės receptą“. Tai gali būti tavo gimtoji tarmė, dainos, kurias girdėjai nuo pat vaikystės, ar pokštai, kuriuos supranti tik tu ir tavo šeima. Šie dalykai apibrėžia tavo unikalią tapatybę.

Globalizacijos bangos metu mus lengvai patraukia „standartai“ ir „tendencijos“, ir pamažu pamirštame tai, kas mumyse brangiausia ir unikaliausia.

Tačiau tikrasis ryšys vyksta būtent už „standarto“ ribų. Tai ne informacijos mainai, o sielų susitikimas.

Štai kodėl bendravimas per kalbos ir kultūros ribas yra toks žavus. Stengiamės suprasti kitą, ne tik verčiant pažodžiui, bet ir tam, kad paragautume to unikaliosios „giminės recepto“ kitos kultūros viduje.

Laimei, technologijos padeda mums tai padaryti geriau. Pavyzdžiui, tokios priemonės kaip Intent, su integruotu dirbtinio intelekto vertimu, siekia ne tik tikslumo, bet ir padeda įveikti barjerus, leidžia tau natūraliausiu būdu pajusti emocijas ir šilumą už kitos kalbos. Jos tikslas – padėti tau sujungti širdis.

Taigi, kitą kartą susipažinus su draugu iš skirtingos kultūrinės aplinkos, nekalbėkite tik apie tas pasaulines „standartines temas“.

Verčiau paklausk jo, koks jo „giminės receptas“?

Kai pradedi domėtis kito žmogaus siela, tik tada prasideda tikrai prasmingi santykiai.